Istorija rašyta apie mus

"Strazdanėlės"  Panevėžyje  2014 m. atšventė 25-kių metų jubiliejų!

 Mokyklėlės „Strazdanėlės“ idėjos autorė Dalija Latvėnienė į naujos mokyklėlės užsiėmimus Panevėžio šeimas pakvietė 1989 rugsėjo 15 d. Tuomet Dalija dirbdama Panevėžio Ekrano kultūros rūmų direktorės pavaduotoja, Nepriklausomybės įkvėpta būrė šeimas kitokiam ugdymui.

Iki tol ankstyvuoju ugdymu buvo vadinamas šešerių-septynerių metų vaikų lavinimas. O „Strazdanėlių“ mokyklėlė, startavusi su pradinukais, jau po metų į mokyklėlę pakvietė ir penkiamečius, o vėliau – ir dar mažesnius vaikus, kol vieną dieną buvo paskelbta: „Dėmesio! Panevėžyje renkama pirmoji kūdikių ankstyvojo meninio ugdymo grupė!“.

Iš pradžių mokyklėlė neturėjo pavadinimo, jis atėjo savaime. „Kadangi ir mama, ir mes, jos dukros, buvome strazdanotos, dvejonių neliko, gražiausias vardas – „Strazdanėlės“. Kartais pagalvojame, kad galbūt labiau tinkamas būtų koks nors rimtesnis ir solidesnis pavadinimas. Tačiau visi jau žino „Strazdanėlės“ – mokyklėlė visai šeimai

Mums, žodis "Strazdanėlėlės" reiškia tarsi saulės dalinimą. Mes stengiamės dalinti tą šilumą ir šviesą šeimoms“, – pasakoja Dalijos dukra Sonata Latvėnaitė-Kričenienė Vilniaus mokyklėlės „Strazdanėlės" vadovė.

Degantis noras dalintis

Sonata nuo pirmų mokyklėlės gyvavimo dienų tikėjo mokyklėlės „Strazdanėlės“ idėja. Vilniuje gimus pirmagimei Beatričei, su ja važinėjo į užsiėmimus Panevėžyje. Kol kartu su seserimi, dabar žinoma aktore Gintare Latvėnaite, nusprendė Panevėžyje subrandintą idėją atvežti į sostinę. Tada, kai ankstyvasis ugdymas Lietuvoje dar tik žengė pirmuosius žingsnius, lengva nebuvo.

„Dabar žmonės, imdamiesi vienokios ar kitokios ankstyvojo ugdymo veiklos, iš anksto kuria verslo planus, „tiria rinką“, kai kurie kopijuoja ar sukuria labai panašaus modelio „prekės ženklą“. O mes tiesiog nėrėme į įvykių sūkurį, nes degėme noru dalintis nauja ugdymo sistema, realizuoti save. Nusprendėme – aš, tuomet jau baigusi Muzikos akademiją ir jau turėjusi pedagoginės patirties „Šiuolaikinės mokyklos centre", vesiu muzikos ir fortepijono pamokas , o sesuo Gintarė Latvėnaitė –  teatro pamokėles. Netrukus prisijungė pažįstama dailininkė, kuri vedė dailės pamokėles. Judesio pamokėlių metu startavo tuo metu mažai kam girdėta vaikų kineziterapija su „Gymnic“ kamuoliais. Taip „Strazdanėlės“ tapo pirmąja mokyklėle, kuri vaikui galėjo pasiūlyti jam pagal amžių pritaikytą ugdymo veiklą.

Pradėjome organizuoti konferencijas „Vaikas ir muzika“. Tarsi gaivaus oro gurkšnius gaudėme informaciją apie vaikų ugdymą ir stengėmės ja dalintis su kitais“, – Sonata leidžiasi prisiminimų labirintais.

Dukra parodė kelią

Visi trys Sonatos vaikai – patys tikriausi „Strazdanėlių“ fanai. Nenuostabu – juk jie augo kartu su šia mokyklėle. „Baigusi studijas iki Beatričės gimimo aš vaikus mokiau groti fortepijonu. O gimus dukrai, manyje tarsi kažkas apsivertė. Ji man padėjo į muzikos pasaulį pažvelgti mažo žmogučio  akimis, parodė kokiais žingsniais jiems ten įdomiausia įžengti,“ – pasakoja Sonata. Šiandien Beatričė – M.K. Čiurlionio menų mokyklos mokinė ir tarptautinių konkursų laureatė, bei viena didžiausių mamos padėjėjų mokyklėlėje.

Kiekvieną pavasarį visi norintys mažieji strazdaniukai dalyvauja pavasario spektakliuose. Tai – laukiamiausia visos mokyklėlės „Strazdanėlės“ bendruomenės šeimų šventė. Mažieji scenoje pasirodo su tėvais, vyresnieji – vieni. O pažiūrėti susirenka ne tik giminaičiai – dėdės, tetos, seneliai, bet ir jų draugai. Tokiame renginyje tik spėk suktis. Mūsų vaikai čia – didžiausi pagalbininkai“, – pasakoja Sonata Latvėnaitė - Kričenienė.

Sūnus padeda skaičiuoti metus

Su Bernardo gimimu skaičiuojami mokyklėlės „Strazdanėlės“ veiklos metai Vilniuje. Mokyklėlei pravėrus duris, Sonata pradėjo lauktis. „Bernardas su manimi į pamokėles pradėjo važinėti vos mėnesio. Iš pradžių tik miegodavo, o dar po poros mėnesių pradėjo lankyti naują – kūdikių grupę. Sūnus buvo labai judrus, todėl negalėjau pamokėlių vesti kartu su juo. Taip į „Strazdanėlių“ veiklą kartu su Bernardu įsiliejo ir tėtis, Petras Kričena. Dažnai lankydamasis mokyklėlėje Petras pajuto jos pulsą. Būtent čia jo, kompozitoriaus, galvoje gimė pirmieji muzikinių pasakų akordai ir spektaklių muzika. O dabar, remiantis jais, išleisti net keturi kompaktiniai diskai vaikams“, – toks Kričenų vyrų indėlis mokyklėlėje "Strazdanėlės".

Darželis pagrandukei

Gimus Žemynai Petras išėjo tėvystės atostogų, po kurių į „Žinių radiją“, kur dirbo technikos direktoriumi, jau nebegrįžo ir visa širdimi pasinėrė į „Strazdanėlių“ gyvenimą. Žemyna, kaip ir vyresnieji vaikai, taip pat auga šioje mokyklėlėje. „Nuolat juokaudavome, kad trečiam vaikui sukursime darželį. Taip ir įvyko. Kai Žemynai sukako dveji (2010 m.) duris atvėrė mokyklėlės „Strazdanėlės“ vaikų dienos priežiūros centras „MINIdarželis“. Mokyklėlės tėvų = fanų iniciatyva į centrą „MINIdarželis“  priimame vaikus nuo dvejų metų, –  nedingsta šypsena nuo trijų vaikų mamos veido.

Dabar Antakalnyje veikia mišraus amžiaus vaikų pusės dienos ir pilnos dienos priežiūros grupės. Darželio ugdymo sistema yra paremta „Strazdanėlių“ mokyklėlės ilgus metus kurta, išbandyta ir patikrinta ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo metodika, kuri paruošia mažuosius mokyklai“. (Nuo 2015 Vilniuje veikia net du savivaldybės akredituoti darželiai Antaklanio ir Jeruzalės rajonuose).

Apie fanų klubą

Sonata džiaugiasi, kad pirmieji Panevėžio mokyklėlės „Strazdanėlės“ vaikai dabar į mokyklėlę jau atveda savo vaikus. O  nuo keturių mėnesių čia augę vaikai mokyklėlės nepamiršta ir pradėję lankyti mokyklą – dalis mokosi groti fortepijonu, kiti pasirenka dailės, keramikos, teatro, dainavimo, šokių ar kt. studijas. Pasak pašnekovės, nėra žmonių, kurie negalėtų groti, piešti ar vaidinti. „Žinoma, konkursų laureatais visi netaps, tačiau mes to ir nesiekiame. Mūsų tikslas kitas – kad vaikas augtų laisvas, drąsus, nebijotų būti savimi“, – pabrėžia Sonata.

Tėvai – taip pat aktyvūs mokyklėlės fanai. Noriai dalyvauja šventėse, mugėse, mamų turgeliuose, rengiamuose įvairiuose susitikimuose – seminaruose tėvams, jogos užsiėmimuose, o dauguma dar ir atostogauja šeimų ar mamų vasaros stovyklose.

Vilniaus mokyklėlės „Strazdanėlės“ vadovė įsitikinusi – jei pradedi lankyti kokią nors mokyklėlę, tai būtina daryti nuosekliai, vaikams tai suteikia saugumo jausmąi, o užsiėmimai teikia malonumą. „Ar mažyliui mokyklėlėje patiks iš karto, vos po pirmo apsilankymo, spręsti sunku. Gana dažnai tėvus nustebina atžalų reakcijos – atrodo vaikas namie dainuoja, šoka, lengvai bendrauja, o atėjęs į pamokėlės jis tampa visai kitokiu. Ir dėl to baimintis tikrai nereikėtų. Mažyliui, kaip ir jo tėveliams, tiesiog reikia daugiau laiko apsiprasti. Visi užsiėmimai vyksta žaidimų forma, tačiau už kiekvieno žaidimo slypi tikslas. Mūsų mokyklėlėje galioja tam tikros taisyklės, kurių prašome laikytis ir tėvelių", – šypteli strazdanėlė.

Mokyklėlė lyg šeimos narys

Pasak Sonatos Latvėnaitės-Kričenienės, nėra nė vieno šeimos nario, kuris nebūtų įdėjęs savo širdies į šią mokyklėlę: „Ji – mūsų gyvenimas. Tarsi dar vienas šeimos narys, kurio negali pamiršti, palikti ar kitaip išsižadėti. Niekas neskaičiuoja nei laiko, nei pastangų, kad visiems atėjusiems į mokyklėlę būtų jauku ir gera“.

Į šią misiją įtraukiama visa giminė. Sonatos mama ir tėtis pataria, pasidalina savo idėjomis. Petro tėvai, liaudies muzikantai, talkina įrašinėjant muzikinių spektaklių muziką. Muzikos akademijoje studijuojanti Petro dukterėčia Jurgita Kričenaitė veda muzikos pamokėles, įkūrė dainavimo studiją. Net Sonatos močiutė prisidėdavo, jei reikdavo kokį nors sceninį kostiumą pasiūti ar pataisyti. O vyresnėlės Beatričės svajonė – kai sukaks šešiolika metų, dirbti kartu su mama. Pašnekovė neslepia, kad ir ji pati apie tai svajojanti. Ateityje planuojame pamokėles vesti kartu su vyru – pasak naujų metodikų, vaikams tai išeitų į naudą.

Taigi, idėjų nė kiek nemąžta. „Esame patriotai? Taip, nes gyvename tokiu laikmečiu, kuomet ne tik pats turi būti tvirtas, bet ir kelti kitų dvasią. Mes skatiname šeimas pažadinti kūrybiškumą, pasisemti idėjų, sustoti ir  tiesiog būti kartu su savo augančiais vaikais“, – baigia pokalbį  strazdanėlė Sonata Latvėnaitė-Kričenienė.

2012 gegužė
Žurnalas "Mažylis"